Pažvelk gilyn į manas tu akis...
Ar matai? Jos tarsi šneka..
Giliai tarytum žiebiasi viltis
Atrast lemties paskirtą sielai taką...
O naktimis, kai akys manosios užmerktos,
Maža mano širdelė baukščiai plaka..
Ji bijo, kad manosios sielos durys jau užvertos,
Kad vėjas jau nulaužęs mano laimės medžio šaką...
Bet kas visų keisčiausia-nebijau tamsos aš...
Juk man išties labai nedaug užtenka...
Kad švelniai apkabintų, pabučiuotų kas...
Paskleistų saldų meilės aromatą...
Tuomet laiminga būčiau aš lyg mažas vaikas..
Pajusčiau kaip mana širdelė plazda...
Nebebijočiau jau... ir skrietų laikas..
Kartu keliautume į laimės kraštą...
 

Pëlqen!