Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.

 Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...
  Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau...

 Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom.

 Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo...

 Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai.

 Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu.

 Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.

Pëlqen! 63