Vakaras, tamsus šaltas vakaras, šalia puodelis juodos arbatos su citrina, tylus telefonas, ir tuščia siela kuri veržiasi iš kūno.
Jai pabodo justi skausmą, pastovų. Pabodo ta rutina, skaudi rutina, kuri priverčia blizgėti beveik juodas akis ir trūkčioti lūpai susigraudinus.
Ji negali suprasti kaip per metus laiko žymiai pasikeitė, iš laimingos, besišypsančios, svajojančios panelės virto visiškai atvirkščiu žmogum.
Paklauskit, kada paskutinį kartą ji nuoširdžiai šypsojosi? 2010 03 18 ji dar šypsojosi kaip ta maža mergaitė kuri tikėjo viskuo, o ką gavo? Kulką į širdį. Ir ji ją tebesinešioja.
Ir pas ją jau nebeviena kulka, jau dvi. :)
Ir pasakykit, kaip atsistoti ant kojų kai žemė 240km/h greičiu slysta iš po kojų?

'Kažkuris iš mūsų pamiršo, kažkuris dar ne ir tik vienas mylėjo ištikro, kitas dėja..'

Pëlqen! 9