Kai tą vakarą grįžau namo,
žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau
kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl
pasirodė liūdesys. Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet
prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… -
ramiu balsu pradėjau pokalbį. Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano
žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“ Aš nieko neatsakiau. Ji
įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes
daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė
suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti
tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš
tejaučiau jai gailestį. Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų
dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis,
bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į
skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man
tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet
aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai.
Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam
pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie
skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir
aiškų pavidalą. Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie
stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau
akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau
ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus. Ryte ji pristatė savo skyrybų
sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta
prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi
kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų
sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka
paveiktų jo mokslus. Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau.
Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių
dieną. Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų
iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau,
nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu. Kai
papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai
nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks
susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji. Aš
su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog
noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu
jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net
suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį.
Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10
metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk
sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo
nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų
stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas
išvažiavau savo įmonės link. Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji
prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo
jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą
laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę
raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai.
Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja. Ketvirtą dieną, kai
paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo
moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man. Per
sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to
Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt
kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek. Vieną rytą ji niekaip negalėjo
išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip
nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga
pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl
kurios tapo taip lengva ją nešti. Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji
palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš
pasilenkiau ir paliečiau jos galvą. Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus,
tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą
neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo
jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš
nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet
paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir
prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš
tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas
ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą.
Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime
taip trūko artumo“. Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos,
palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų
manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau
laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai. Ji
pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama
paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš
nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus
greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų
kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas
kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau
žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus
išskirs”. Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man
per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais
žemyn ir skubėjau link automobilio. Pakeliui sustojau prie gėlių
parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja
paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir
užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus
išskirs”. Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena
veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje
nebegyva. Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks
užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir
ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų
nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną
mėnesį… Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
Mažos smulkmenos mūsų
gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami
didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai
sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums
laimės. Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiems žmonėms,
kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši
istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to
nepraradome...
Nuk ka ende komente.
Lini komentin tuaj, filloni diskutimin!