Visiems pasitaiko juodų dienų. Tuomet jatiesi bjauriai ir apgailėtinai, būni suirzęs, vienišas, ir toks nusikalęs...
Būna dienų, kai jatiesi juodas ir mažytis ir viskas rodos ne tavo nosiai. Tavęs niekas nedžiugina ir net galvos neįstengi pakelti.
Vieną dieną tau ima rodytis, jog visi tik ir taikosi tave nutverti. Nors tai gali išeiti ir į gerą :) Tave kamuoja toks nerimas ir baimė, kad iš nevilties puoli graužt nagus arba vienu prisėdimu sutvarkai visą kalną piragaičių ir torto. Tokią dieną nugrimzdi į melonchiliją ar staiga imi žliubti nė pats nežinodamas ko. Tau rodosi, jog slenki per gyvenimą be jokio tikslo ir nebežinai, ar ilgai dar kybosi tarp dangaus ir žemės. Kartais tiesiog norisi rėkti: "Nušaukit mane kas nors" Nuotaiką sugadinti gali ir menkas niekas: gal tiesiog ne ta koja išlipai iš lovos , ar pastebėjai veide kokį naują spuogą, o gal vėl priaugai kilogramą kitą arba ant nosies išoko spuogas. Nors užmušk neprisimeni kuriam paskyriai pasimatymą, o kažkas įdėjo nevykusią tavo nuotrauką. Gal tau prilijavo šlyščią pravardę, o gal iki vakarėlio išsileido šukuosena. Greičiausiai mokykla - tau lyg rakštis subinej. Turbūt įstojai ne į savo batus, o draugas ant tavęs griežia dantį, ir bendraklasiai varo iš proto, gal dvokia iš burnos ar, baisiai gelia dantį, gal pūčia pilvą ar džiūsta lūpos arba bjauriai įaugo nagas? Kad ir kaip ten būtų tau jau atrodo, jog kažkam "viršuje" būsi užmynęs ant nuospaudos. Ak, ką man daryti, ku dėtis? Ką gi dauguma tokiais atvejais lyg šiaudo griebiasi vilties, jog viskas susitvarkys savaime. Ilgainiui pasidarysi niurzglys ir cinikas arba apgailėtinas įnkščiantis beždžius. O galų gale užpuls tokia deprėsija, jog norėsi tik gulėti ir skradžiai žeme prasmegti arba dar blogiau, - imsi traukti ašaringus romansus.. Nekvailiok juk gimsti tiktai vieną kartą, ir senatvės dusyk nesulauksi. Kas žino kokių stebuklų gali tikėtis čia pat už kampo? Ir kas gali paneigti kad pasaulyje pilna tokių stebuklingų atradimų kokie tau dar nesisapnavo. :)
Yra svaigių saldžių kvapų ir dieviškų skanėstų. Kas žino, gal vieną dieną tu pasakiškai praturtėsi, arba net tapsi pirmo ryškumo žvaigžde.? Neblogai būtų teisybė? Pala, čia dar ne viskas. Gali atsistoti ant galvos ar išrasti kažką naujo, tapti jogu, užplėšti karokė ar be proto pašėlti diskane O geriausia užmegsti draugystę.
Ak, tie ilgesingi, svajingi žvilgsniai, tas meilių žodelių šnabždėjimas į ausį, tos švelnios glamonės, ir bučiniai, tie karšti bučiniai, ir daugybę karštų bučinių, keli aistringi krimstelėjimai o tada, ką gi meilės viršūnė.
Tad kaip gi pajusti tokią palaimą lyg norėtumei į karštą vonią su muilo putomis? Tai nesunku. Tereikia liautis išsisukinėjus ir atsiduoti gyvenimo ritmui. O tada atsipalaiduoti. Keleta kartų giliai įkvėpti ir iškvepti. Jei gali pabandyk medituoti. Arba pasivaikščiok kol pravedinsi galvą. Sutik kad visko vis tiek neišlaikysi. Aišku gali pažvelgti į pasaulį ir kitokiu kampu. Gal ir pats kiek esi kaltas? Jei taip turėki atsiprašyti drąsos. O jeigu kitas elgesi šlykščiai, pakelk galvą ir išrėšk: "Taip negalima ir aš to nepakęsiu" nieko blogo kartais riktelti :) Nors kaikada verčiau į viską nusispjaut... Džiaukis savimi koks esi, bet prireikus mokėk iš savęs pasijuokti.
Draugauk tik su gerą linkinčiais - bus lengviau. Gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė, nes vainąsyk Juk taip ir bus. Nebijok apžioti daugiau nei istengi praryti. Drąsiai rizikuok. Niekada nedvejok. Palauk ir laimėsi. Sakyk ką nori, gyvenimas puikus. :)

Pëlqen! 25