Ir vėl temsta, jau matau šiaurinę žvaigždę. Praveriu savo nedidelio kambario langą ir išmetu ryškiai salotinės spalvos pledą, pastatau arbatos puodelį ant palangės iš lauko pusės bei pati išlipu pro langą. Paėmusi telefoną pagarsinu muziką ir stebiu kaip danguje atsiranda vis daugiau žvaigždžių. Štai ko laukiu kiekvieną dieną, stebėti nuostabų žvaigždėtą dangų, gerti arbatą, klausytis muzikos, bei pabūti su savo mintimis, būti savimi.Taip vis laukiu, kol man nebeskaudės, nebejausiu to netekties skausmo. Niekas nežino, kad aš vis dar kenčiu, nes noriu kentėti tyliai, noriu, kad su manim elgtųsi kaip ir ankščiau o, ne jaustu gailesti.

Taip, belaukdama kaip ir kiekviena vakarą, kai ne lyja ir nėra nežmoniškai šalta, prisidegu cigaretę. Lėtai bei ilgai įtraukdama pirmąjį dūmą matau, kaip cigaretė virsta i pelenus, net švelnus vėjelis dabar juos nupūstu, kaip nupučia mirusiuoju sielas nuo šios žemės.

*pypyp*

Ženklas, kad kažkam esu reikalinga arba kaštas neturi ką veikti. Žmonės neleidžia pasimėgauti vienatve nei diena, nei naktį. Diena visi iš manes tikisi idealaus elgesio būti mandagia bei rodyti pavyzdį kitiems, bet jie nesupranta, kad aš jau seniai ne ta kuri su visais mandagi, dabar man nusispjaut ant kitu žmoniu, bei ant jų pažymiu bei idealaus elgesio. Kai tuo tarpu kasmet jie spjauna į 200 vaiku svajonių. Mat tai kolegija ne šiaip paprasta vidurinė mokykla, kasmet iš maždaug 300 jie atrenka vos 109 mokinius kurie galės pradėti lankyti jų mokykla, bei ja didžiuotis, bet po trumpo laiko išrinktieji supranta, kad čia kalėjimas o ne mokykla. Bet po velnių ta mokykla, ji man liks tik mokykla. Reikia pažiūrėti dar vieną banalia žinute. Pamačiusi siuntėjo vardą pasirodė tai bus dramatiška žinutė, pilna jausmu, bei atsiprašymu. Bet man apmaudu dėl to, kad turiu ji ignoruoti, nors niekada jo nemylėjau jaučiau jam tik šiluma, bet gal tai ir buvo meilė ? Kadangi aš jos nepažįstu taip kaip mano draugės, jos įsimyli greitai nors aš manau tai tik simpatija o ne meilė, o mano ''Romeo'' dar neatsirado žinute galiu tiesiog ištrinti net neskaičius.

Pažvelgus į kambarį pamačiau musu nuotrauka, jos nenukabinsiu. Ji man primena tikra laime kai ji dar puošė mano paprasta gyvenimą. Ta dieną vis dar pamenu, atostogavom Lietuvoje mes buvom prie jūros ant Baltijos tilto, buvo ramus vakaras buvau su juo, Andriumi tiesiog laiminga. Musu mėlynos akys blizgėjo, šypsenos buvo milžiniškos, nesuvaidintos, dabar liko tik prisiminimas, kuris priverčia šypsotis, ta tikra nesuvaidinama šypsena.

Pažvelgus į savąjį ''HTC'' telefoną pamačiau smulkius skaičius kurie rodė kad jau 02:32, mobilusis dabar pats artimiausiais man, tik jis žino visa mano gyvenimą, mano tikrąja istorija. Ką gi vėl laikas miegoti, pažvelgiu į mėnulį paskutini karta, - Labanaktis,- tyliai ištariu. Dabar sunkiausias darbas, parsigauti į kambarį tyliai, kai paskuti karta lipau per langą į vidų, nukentėjo juoda vaza, kuri sudužo apliejo mano knygas, baltosios rožes išsibarstė po visą kambarį, bei mano puikiosios užuolaidos suplyšo, ilgai vargau kol gavau pirkti lygiai tokias pat, juos buvo violetinės dienines užuolaidos, nuo šviesos einančios į kambarį jis tampa rožinis. Todėl ši karta, tyliai įmečiau pledą, padėjau puodelį ant palangės ir stumtelėjau į dešini šoną, kad šį karta nenukentėtu jis.Prieš visiškai išlipdama per langą atsiminiau, kad muzika groja per garsiai, greitai ją išjungiau. Nušoku nuo palangės, štai niekas net nepasakytu jog buvau dingus, per trejus metus nei karto net neįsivaizdavo, kad aš galiu išlipti per langą ir vėl gyžti, dabar liko tik uždaryti langą ir susisukti į savo minkšta gultą.

Prabundu, jaučiu saulės spindulius. Greitai atsisėdu ir galvojų ar šiąnakt nesapnavau, nejaugi tai pirma naktis kai baigėsi šie košmarai, nepamenu, kad bučiau prabudusi. Tai pirmas rytas kai aš natūraliai laiminga.

Žvilgteliu į savo mobilųjį 6:55, kaip tik, išjungiu žadintuvą, kad nepažadintu namiškiu.

-Laikas keltis, grožis reikalauja aukų,- tariu sau panosei, apsimiegojusių balsų. Išsiropščiu iš lovos, nueinu prie spintos, paėmus pirma pasitaikiusia palaidinę, bei uniformą, nupėdinu į vonia nusiprausiu, apsirengiu. Išėjus iš vonios pereinu savo mažyti kambarį, nesuprantu kodėl keičiausi kambariais su savo broliu, tas kambarys buvo pats didžiausias, taip pat su atskira vonia, bet ką padarysi mano kambarys, kad ir mažas, bet telpa viskas, nuo mažyčių suvenyru iki milžiniškos spintos. Virtuvėje kaip ir kiekviena ryta, ant spintelės šalia kriauklės puikuojasi nešvarus indai, ant stalo vidurį virtuvės kaip visada padėti vaisiai, todėl neatsispiriu pagundai ir čiumpu žalia obuolį. Priėjusi prie kavos aparato, pakišu savo mėgstamiausia puodeli, jis ypatingai paprastas, juodas porceliarinis puodelis, tiek vidus tiek išorė blizgančiai juoda. Spustelėjusi 2 mygtukus jis pradeda pildytis kavos, o visi kambariai kvepėti šviežiai sumaltomis pupelėmis. Vien dėl šio kvapo ir norėjau kavos aparato. Jis mane svaigina, kaip pats prabangiausias kvapas, nei vienas ''Chanel'', ar ''Dior'' kvapas manęs taip netraukia kaip šis.

Po to kai tėtis paliko mama, jis bando išpirkti savo kaltę man. Aš buvau jo mergytė, bet jis pats mane išmokė niekada neatleisti, todėl dabar pats kaltas, nes visas jo istorijas, patarimus net ir dabar pamenu, jau dešimt metu, jie taip gyliai įstrigo mano širdyje kaip ir jo išėjimas. Dabar gaunu prabangius rūbus, kvepalus, papuošalus, bet aš jų net nenešioju, tai būtu tas pats kas ir atleisti, būti sutrypta, bei paniekinta, bet už mane stipresniu nėra todėl prie jo dovanų net neprisiliečiu. Rūbus atiduodu mamos pusseserei, jie neturi ypatingo gero gyvenimo, nes jos mama sunkiai serga gydimui reikia daug pinigu, bet daugelis mano gautu drabužiu jei tinka, o kitus parduoda. Papuošalai stovi nuostabioje brangenybių dėžutėje kuri yra padengta ''Swarofski'' kristalais, o ši paslėpta mano drabužiu spintoje seife, ten laikau tėčio dovanotus papuošalus. Nes niekada negali žinoti kada ateis ''juoda diena'', ar kažkas panašaus, galėsiu viska parduoti. Bet aš niekaip nesuprantu, iš kur tiek pinigu pas tėti ? Jo tėvas turėjo savo įmonę, bet nemanau, kad ji buvo tokia pelninga, man niekada niekas apie tai nepasakojo, tai ne mažu mergaičių reikalas visi tauškėjo. Bet tiek to tėtis miręs mano širdyje, jis mirė tada, kai prarado mano pasitikėjimą ir paliko mama. Brolis reagavo daug prasčiau kai tai nutiko, bet nors jie palaiko santykius, aš nuoširdžiai dėl jų džiaugiuosi, jis visada paliks savo principus nuošalėje, jo charakteris panašus į močiutės, visada ramūs bei taikus, užuojautos bei supratingumo širdimis. Bet mama, tėtis bei aš mums svarbiau musu interesai, bei principai, niekada nenuolaidžiajam tam kuris šio nevertas. Kažkada, man rūpėjo artimu žmoniu problemos, bėdos, bet dabar aš esu svarbiausia, dabar suprantu tėti, kodėl jis taip pasielgė. Aš ji myliu ir gerbiu, bet jam nenusileisiu.

Stars, hide your fires !

Let light not see my black and deep desires.

Nuoširdžiai jūsų Emm.

Pëlqen! 1