--->Šiandien ji ir vėl lipo tais stačiais laiptais į viršų, tik šį kartą ji buvo tvirtai nusprendusi: "Šiandien bus TA naktis. Taip...šiandien aš TAI padarysiu... Šiandien..."

Ji stipriai spaude rankose juodas rožes. Ne, jos nėra juodos... Tiesiog, nuo įnirtingo spaudimo, nuo didelio skausmo jutimo, jos nuvyto ir pajuodavo. Jų spygliai giliai įsirėzė jai į delną, bet ji nejautė skausmo, o jei ir jautė, ji į jį nekreipė dėmesio. Jos širdį diegė stipresnis skausmas. Skausmas, kurio neužgydis jokie vajstai.

Ji lipo tais laiptais, vis labiau tikėdama savo mintimis, kuriose skambėjo šiandien ryte ištarti žodžiai: "Šiandien bus TOJI naktis. Šiandien aš TAI padarysiu".

Ji užlipo į pačią bokšto viršūnę nuo kurios dieną atsiverdavo puikus panoramos vaizdas... Dabar, aplinkui buvo taip tamsu, tik kaj kur švietė baltos sniego pūsnys.... Viskas aplinkui buvo pasidengęs ramumo, mieguistumo paklode. O jos mintyse vis tebekirbėjo ta pati mintis: "Šiandien TAI įvyks. Šiandien aš pagaliau išdrysiu TAI padaryti".

Ji jau stovi ant bokšto krašto, vėjas jai negailestingai taršo juodus plaukus, o snaigės krenta į šviesias akis. Ji pažvelgė į pro debesis vos besišypsantį mėnulį ir pasileido į tamsumą kurios dugne it saulė švietė sniegas... Du, vieninteliai dalykai kurie laukia jos atskrendančios.

Ji krito ilgai, ji neklykė, nespiegė, nes žinojo, kad jau nieko nepakeis, ji tik dar labiau suspaudė rankoje rožes, kurias gavo iš mylimiausio žmogaus pasaulyje. Šį kartą ji jau pajuto veriantį skausmą. Iš jos riešų pradėjo bėgti kraujas, o is akių ašaros.

TAI jau baigėsi... Ji jau pas TUOS kurie jos laukė.

Po kelių dienų ją atrado bejėgiškai gulinčią raudono sniego pusny. Jos akys žvelge į dangų, ant skruosto žibėjo sušąlusi ašara, o rankoje tebeliko iki kraujų įsmigusios juodos rožės kurių niekas nesugebėjo atplėšti....

Pëlqen! 3