ninfa's blog
Gerasis Dievas nusprendė sukurti …Motiną. Ištisas šešias dienas triūsė be atvangos. Atskridęs angelas nusistebėjo: “Tiek daug laiko ji iš tavęs atima, ką?”
Dievas atsakė: “Taip, bet juk žinai, kokia ji turi būti? Atspari vandeniui, bet ne iš plastmasės…joje turi būti 180 judančių dalių, kurias būtų galima pakeisti…ji privalo veikti išgėrusi vien kavos puodelį ir nesustoti, jei dvi dienas nevalgė…jos bučinys turi išgydyti bet ką: ir sulaužytą koją, ir nusivylimą meile…be to, jai reikia šešių porų rankų.”
Angelas pakraipė galvą ir nepatikliai sumurmėjo: “Šešių porų?”
“Rankos-tai dar nėra pats sudėtingiausias dalykas,-paaiškino gerasis Dievas,-sunkiau padaryti tris poras akių, be…
Smagu turėti draugų. Net ir nuostabiausias partneris, šauniausia šeima negali atstoti tikro, patikimo draugo. Net kai draugai gyvena toli vienas nuo kito, kad negali nuolat matytis, draugystę galima palaikyti telefonu ar elektroniniu paštu. Svarbiausia, kad ji nenutrūktų. Kibernetinėje erdvėje teskamba gyrius draugystei!
Kam: geriausiamdraugui@pastas.lt
Tema: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Draugas, tikras draugas…. Jei rimtai, tai džiaugiuosi, kad Tu esi! Kam dar galėčiau pasipasakoti apie vaidus firmoje, apie nesutarimus su mylimąja? Kas gi atskubėtų, kai tenka persikraustyti? Kas gi dvi valandas važiuotų automobiliu aplankyti manęs ligoninėj?
Atsakymas: tai, ką visą laiką norėjau Tau…
Kadangi aš NEGAVAU savo tobulo savaitgalio, todėl dabar visas pasaulis kentės skaitydamas šį egoizmo ir šiaip baisumo pilną įrašą. *muahahaha*
Atradusi apytiksliai penkias priežastis supratau, kad kaip nepilnametė, buvus gera visus metus ir pasižadėdama palikti pieno ir sausainių tam storam seniui galiu pateikti šiokį tokį dovanų sąrašėlį. Bet Jūs sakysite, kaip tu taip gali?? Taip negražu, tada tu nebebūsi gera mergaitė. Geros mergaitės neprašo dovanų ir jei ir gauna jų tai pakšteli dėdei Pranui už tai, kad jis užsidėjęs savo ketverių metų senumo rožinę pižamą apsimeta dėdePranu-KalėdųSeneliu.
O, bet, tačiau šiandien aš pergalingai iškėlusi koją iš lovos sau pasakiau: “Nė…
Štai artėja septynioliktas mano gyvenimo ruduo. Kraujuojantis, skaudus, pilnas lietingų ašarų.. Tai pabaiga to, ką patyriau gražiausio šią vasarą. Tai Tavo ir mano pabaiga. Šiandien sugriaunu visas svajas, visus pažadus ir planus. Ne aš, tai gyvenimas skiria mus. Dieve, kad tu žinotum, kaip sunku mylėti, kai visi aplinkui tik ir laukia kol tarp mūsų viskas pasibaigs. Atrodo lyg visi sektų kiekvieną mūsų žingsnį, girdėtų kiekvieną ištartą žodį.. Nebegaliu daugiau tverti tų kalbų. Mano tėvai, giminės, draugai.. visi jie prieš šią draugystę. Nežinia ar atrasiu jėgų pabaigti viską, pamiršt, nebegalvot ir ramiai užmigti. Tikriausiai turėčiau būti visiška beširdė, kad viską pamiršt…
Ar jūs pažystat merginą, kuri kiekvieną vakarą, šeimai užmigus, nusliūkina į vonią, paima tėvo skustuvą ir lėtai, lyg tuo mėgaudamasi perrėžia sau venas? Nepažystat? O aš pažystu...