Štai artėja septynioliktas mano gyvenimo ruduo. Kraujuojantis, skaudus, pilnas lietingų ašarų.. Tai pabaiga to, ką patyriau gražiausio šią vasarą. Tai Tavo ir mano pabaiga. Šiandien sugriaunu visas svajas, visus pažadus ir planus. Ne aš, tai gyvenimas skiria mus. Dieve, kad tu žinotum, kaip sunku mylėti, kai visi aplinkui tik ir laukia kol tarp mūsų viskas pasibaigs. Atrodo lyg visi sektų kiekvieną mūsų žingsnį, girdėtų kiekvieną ištartą žodį.. Nebegaliu daugiau tverti tų kalbų. Mano tėvai, giminės, draugai.. visi jie prieš šią draugystę. Nežinia ar atrasiu jėgų pabaigti viską, pamiršt, nebegalvot ir ramiai užmigti. Tikriausiai turėčiau būti visiška beširdė, kad viską pamiršt amžiams. Aš - ne tokia, aš - idiotė.! Kodėl? Todėl, kad Tu mane apgaudinėji, meluoji man. Savo akimis mačiau Tave su kita, bet niekaip neprisiverčiu tos meilės išplėšt iš savęs. Ir kuo Tu mane trauki?! Gal tiesiog man patinka kentėti? Nežinau.. Tu buvai man pirmas.. Tu pirmas vaikinas, dėl kurio graudžiai liejau savo retas ašaras. Aš tau leidau viską, bet tikėjau, kad tokiu būdu tau nereikės nieko. Klydau... bet nesigailiu, kad buvai mano gyvenimo dalis..nesigailiu.. Išeinu, ne todėl, kad negalėjau Tavęs pamilti. Išeinu, nes galėjau...
Nuk ka ende komente.
Lini komentin tuaj, filloni diskutimin!