Syyple's blog
Dabar blogai
jautiesi,
nes žmonės be jausmų atrodo.
Jiems nesvarbi tavo nekaltybe,
ir tu žinai, kad visa tai neteisybė.
Norėtum jaustis mylima,
bet žinai, kad šiam pasaulį
tai niekada nebus tiesa.
Sunku gyvent ir susitaikyti su tuo,
kas neišvengiama atrodo tau.
Pritrūkai žodžių įrodyt meile,
tam žmogui kuris tavęs vengia.
Bet vieną vakarą priėjo jis,
šnibždėdamas švelnius žodžius.
Tu juo tikėti nenorėjai,
bet širdis pasipriešinti turėjo.
Lyg beprotė patikėjai,
ir jis vėl išniekino tave.
Tu maldavai pasigailėti,
bet jis lyg gyvulys tave pravarė.
Tada tik mirti tenorėjai,
o pagalbos rankos tau ištiesti niekas nenorėjo.
Vonioje tu užsidariusi verkei ir kankinais,
bet britvutės į rankas paimti taip ir neišdrįsai.
Prisileidusi vandens vonia
jausmuos paskęst svajojai.
Prisiminimai grįžo kurie taip skaudino tave,
bet nepakako laiko juos palikt praeityje.
Tada nusprendei atversti baltą lapą ,
kuriame nebus nei lašo jos kančios.
Bet to įgyvendint nepavyko,
nes vėl per suknistąją meilę gyvenimas gadinas.
In 7 days my shizophrenia breaks my brain cavity
waves, distorted, decayed! These faces of insane originated
this pain, and invented these demented ways to break
me! Intoxicated, I'm faded inside my dreams.
Visiška tamsa. Tik ryškūs skaičiai rodantys 4.05 valandą ryto. Akys, tarytum pripiltos smėlio, įsmeigia žvilgsnį į lubas.
Girdžiu. Girdžiu žvarbų vėją už lango ir vėją. Lietų, kuris primena kažkur girdėtą melodiją...
Nors... taip noriu išbėgti į lauką ir suktis ratu, šaukti kaip myliu ir, mėgautis tokiu lietumi. Nesvarbu kaip ir kodėl, svarbu, kad pas Jį...
Visa šlapia, sušalusi stoviu priešais Jį ir šypsausi. Stebiu Jo mėlynas akis ir bijodama tyliai tariu - Myliu. O Jis... Jis tiesiog nusišypso...
Tobula. Tobula svajonė...
Po kelių minučių melodija, kuri skambėjo už lango, dingo ir ta ryški spalva blanko. Akys užsimerkė ir lūpos išspaudė mažą šupsnį...
Miegoti. Reikia miegoti...
dar ten visaip, kaip norisi vadinti, bet as LAIMINGA. O jei jau reikia rinktis is buvimo protinga arba laiminga, as renkuosi laime.
bet myliu kartu.
Atsispirt negaliu,
nes Tavim vis tikiu.
Tu kankini taip mane,
nes sakai jog myli kaika...
Myli kaika,
bet tik ne mane.
Manes nekenti,
nes isvaizda nepriimtina.
Nepriimtina ji Tau,
nes kazkada nusivylei.
O nusivylei todel,
kad tylejau kaip siena.
O tylejau todel,
nes mylejau Tave...
Briedžiukas našlaitis
Mažas briedžiukas verkia,
mažam briedžiukui baugu
Iš girių, iš raistų, iš pelkių
vakaras bėga dangum
Vakaras nuveja saulę.
Saulėj briedžiuko mama.
Saulėj, po šautuvo salvėm,
vėsta širdies šiluma...
Baltas mėnulis rieda
per didelę pievą dangaus.
Mažas briedžiukas niekad
niekad mamos nesulauks.
Bijau, tavęs netekti.
Bijau, kad daugiau nematysiu
tavo šypsenos.
Bijau, kad neišgirsiu tavo
juoko.
Bijau, kad taip ir neišgersiu
arbatos su tavimi.
Bijau, kad tapsiu tau tolima.
Bijau, kad gal jau tokia esu.
Bijau.
Nes tu man rūpi.
Labai.
Nes aš tave myliu.
Be galo be krašto.
Nes aš tavimi žaviuosi.
Mano meile.
Myyyyyyyyliu, tave ;*
Gaila, kad tu šito neperskaitysi..
Ar žinot, kaip sunku nuryti
skausmą, liūdesį ir neviltį?
Kaip sunku tada nusišypsoti?
Žinant visą tą siaubą.
Kaip sunku neapsiverkti prie visų?
Kaip sunku viską išlaikyti paslapty?
Sunku užsidėti kaukę, kuri vis krenta.
Kurią vis reikia prilaikyti ranka.
Nes ji nukris ir visi pamatys.
Kaip man yra iš tikrųjų.
Tada pasipils klausimai:
„Kas yra?“
„Kas nutiko?“
„Kas nuskriaudė?“
Bet nei į vieną nemokėsiu atsakyt.
Tai geriau, neprarasti budrumo ir ją laikyti.
Laikyti kol liksiu viena.
Tik tada ji galės nukristi.